Iš gintaro
Tave sutikęs aš ėmiausi ręsti rūmus,
Į sienas gintaro stačiau ornamentuotus langus.
Žiūrėsime pro juos į jūrą! Nuo audrų mus
Gelmių dievai apsaugos, geros bus mums bangos.
Lopšinę bangos oš, o speigas mus tik grūdins!
Nebaisūs šalčiai juk jaunoms širdims!
O jei rūstusis vėjas ūžaut už langų ims,
Nuo jo mus gintarinės sienos gins!
Jau svajose ir medžiai ošė, ir vaikai bėgiojo,
Jiems smėlis buvo šiltas, tik staiga –
Tu šyptelėjai – tartum burtų lazdele pamojai –
Ir atšvokštė gigantiška banga.
Aš žiojaus dar kažką sakyt, bet nebespėjau –
Ką ištariau, ta šniokščianti banga
Užtildė sūriu vandeniu ir vėju,
Užkimšo dumbliais kvepiančia ranka.
O tu šypsojais tik ir gintarą žarstei,
Jau toldama, šaipeis iš manojo naivumo
Ir raminai: „Tai – jūra. Nekalbėki jai.
Vis tiek juk žodžiais nebeatstatysi rūmų…“
Taip ir likau – su gintaro lukšteliais saujoj –
Likučiais iš sudužusių piliorių,
Nes jie, matyt, per greit buvo išaugę,
Ir ne iš gintaro jie buvo – iš sparnuotų norų…
Laužas
Pabudau vidury nakties nuo šauksmo. Šaukė ne lauke. Šaukė viduje, iš sapno. Šaukė, kad jau laikas. Kad subrendo. Nebetelpa. Sukandau dantis, bet kėliausi, nes žinojau, kad tikrai jau laikas. Visu kūnu pajutau, kad tikrai jau laikas. Daugiau delsti nebegalima. Apėjau visus namus. Išrankiojau visas pakampes. Daug kur teko gremžte gremžti. Nepasidaviau ir viską, viską surinkau. Vidury laukų sukūriau laužą. Plykstelėjo iki dangaus. Plykstelėjo, suskaudo ir lėtai lėtai pradėjo tirpdyti. Kažkas valėsi. Šviesėjo. Sustumdęs pelenus, namo grįžau jau daug ramesnis. Užmigau ir sapnavau kažką šviesaus. Kažką gimstantį. Kažką nauja.
2011 12 27
Sniegas
Sniegas valo. Sugeria dulkes. Išbalina laukus. Išlygina duobes. Sningant ir širdyje šviesu. Kartais sniegas taip spindi, kad širdis uždainuoja…
Kai leidžiamės, kad mus apsnigtų, tampam lengvi ir tylūs. Mes gražūs apsnigti. Tačiau sniegas sveria ir erzina, todėl mes skubam jį nusivalyti. Be to, mes mėgstam šilumą, o sniegas šilumoje virsta purvinu vandeniu.
Sniegas stabdo eismą. Kai per naktį prisninga, mums tenka daug laiko sugaišti kasant takus ir valant automobilių stiklus. Gražu tai gražu, bet reikia skubėti į darbą ar mokyklą, tvarkyti reikalus. O reikalų tiek, kad vos gali suspėti.
Šiandien visą dieną laukiau Kalėdų. Sutvarkiau kambarius. Iškepiau pyragą. Papuošiau eglutę. Supakavau dovanas žmonai ir vaikams. Ir vis išeidavau nukasti sniego nuo tako per kiemą – nes snigo ir snigo. O juk tuo taku šiandien turėjo ateiti Kalėdos! Maždaug dvyliktą jos atėjo. Aš apsidžiaugiau sulaukęs ir kritau į pusnį – nusiprausti.
2003?
Pavasaris
Šiąnakt miesto pakraštyje prasikalė pirmoji žolė. Tyliai, atkakliai. Nesiskelbdama, bet ir nesulaikoma. O žmonės skuba ir net nepastebi, kad kažkas pasikeitė… Pavasaris.
2011 12 27
Spontaniškai gimęs kūrinys, pakėlęs nuotaiką, kai ji buvo šuniška
Norisi spjaudytis. Bet tai nepadės. Nepadės. Nepadės nepadės nepadės nepadės nepadės nepadės nepadės nepadės. Ne padės. Padai, o ne padės. Ne padės ne padės padai padai. Chto padatj? Chto tebe padajt? Chio hochesh? V mordu hochesh? Podajt emu escho cto-to… Schas ja tebe kad podam…
2012 08 16
Ant mūsų tyliai nusileis naktis…
Girdėsim, kaip žuvėdros klykia,
Kad niekad, niekad, niekad nebegrįš
Ką šios nakties tamsa praris…
Ranka nedrąsiai tęsis, kol suras
Namus kitoj benamėj rankoj…
Laikysim taip viens kitą, kol užges
Diena, ir vien tik žvaigždės sklęs…
Lig begalybės laikas nusitęs…
Tik jūra oš ir glostys krantą…
Kažkas šiandieną mirė, ir kažkas
Taip skaudžiai gimsta, kad net žvaigždės krenta…
2010
Apie metų pabaigą
O už lango anei snaigių, anei speigo…
Matyt, krizės neišvengė ir žiema!
Tiktai laikrodžiai vis primena, kad baigias
Ilgi metai ir trumpa diena…
Tiktai viltys nesibaigia – prieš Naujus
Jos tiek žada, jog net tįsta seilė!
Kitais metais jau tikrai – tiesiog užgrius
Baltas sniegas ir laiminga meilė!
Labiau nei sniego, laiško iš tavęs
Aš laukiu. Na, bent jau žinutės…
Jei eitumėm per apšviestas gatves,
Tikrai ir snigt pradėtų. Bent truputį.
Ant rankų kristų snaigės, kąstų speigas,
Kas žingsnį sugirgždėtų vis žiema…
Ir visai mes neliūdėtumėm, kad baigias
Ilgi metai ir trumpa diena…
Atsigręžimas
Kai bundantis pasaulis pasakas nokino,
Kai pasakas tas gynė kareivėliai cino,
Kareivėlius nukovė pasipūtęs ryžtas
Užmiršt sapnus (ko jie vis grįžta?!)
Tolis su aukščiu dėl vietos rungės,
Bet stiklo spindis ir kepurės sunkis
Rikiavo, kad ramus vis būtų veidas,
O saulė kilo, švietė, gėlė ir vėl leidos…
Šalia širdis kita, bet kaip sava – taip šiltai plakė,
Ir aplink šviesios galvos nusileido kaip plaštakės.
Aidėjo manyje kiekvienas mostas jų,
Ir augau aš, nešiodamas jų svorį ant pečių.
Išleisti į pasaulį buvo taip sunku – lyg dalį
Savęs išplėšti ir surast, kas gali
Užpildyt tuštumą, suteikt vilties, paremti.
Ne vilkt žeme norėjau – oriai įkinkyti lemtį,
Kad ji ne rodinėtų, o per petį plotų,
Nors plikė smagiai švietė vis didesniu plotu…
Ir ne vos saulei tekant nardąs plūdžių švinas,
O pilkas kvitų svoris galvą nusvarino.
Jau bedantyste ir paprastumu toks, koks buvau kadais, dariaus…
Kai mane pašaukė, aš akinių dairiaus,
Prieš eidamas dar pabalnojau nosį,
Atsigręžiau… Šypsausi.
Gyventi buvo gera. Net ir mirti gera.
Pabėgęs spektaklis
Vieną kartą išsiblaškęs artistas
Teatro duris užmiršo užrakint,
Ir išdykėlis spektaklis, prasispraudęs pro duris tas,
Nusprendė pabėgti – pasaulį kiek pažint.
Pažaisti gyvenimą – juk dar niekad jis nejuto,
Ką reiškia gyventi iš tikro, o ne su grimu!
Ir lėlės paspruko, į minią įsisuko,
Vaidino jos žmones ir dingo tarp žmonių…
Pro paliktą durų plyšį pūgos prasprūdo
Ir išpustė iš dėžučių grimą, kaukes ir pensnė,
Ir su sniegu sumišęs, ech grimas – linksmo būdo,
Sumaišė pasauly kas tikra, o kas ne…
Ir aš jau paklydau | tarp grimo ir tarp kaukių, tarp lėlių ir žmonių;
Ir aš jau paklydau | ir jau nebeatskiriu, kur aš, o kur jau tu…
Todėl aš vaidinu, nes tik kai vaidinu
Esu tikras, kad tikrai esu netikras,
Ir tik kada žinau, kada tikrai esu netikras,
Galiu žinot, kada aš gyvenu…
2004
Išsiskiriant
Paskutinės minutės kartu.
O paskui – išsiskirsim, kas kur:
Į dulkėtas gatves, pas savus, į sekas,
Kurios vėl mus įtrauks ir užburs…
Kurios – amžinos – vėl mus užburs…
Laužas ges, bet jo dūmas aitrus
Įsigers. Įsikibs į skvernus.
Kai jau būsim toli, net didžiausioj minioj
Iš to kvapo pažinsiu aš jus.
Pagal kvapą aš grįšiu pas jus…
Tada vėl susėsim ratu,
Akyse vėl sužibs laužai du…
Aš sugrįšiu. Tik tu tos dainos neužmiršk,
Kad pažinčiau, kad čia vis dar tu.
Kad vėl šilta mums būtų kartu…
Ji (arba Atkakli meilužė)
Ji ateina tyliai – vakarais,
Kai languos sužimba šviesos,
Kai kitiems pakvimpa laukiančiais namais,
Į mane Jos rankos tiesias…
Ji šalta – kai po dangaus skliautu,
Rodos, visko man užtenka,
Ji visad šalia, ir aš drebu
Spausdamas jos šaltą ranką…
Bėgu aš nuo jos, slepiuosi minioje:
„Tiek darbų! Gal kitą dieną, a?..“
Bet vis tiek suranda ji mane,
Šypsosi ir sėdasi šalia…
Ir aš laukiu tos šviesios dienos,
Kai šis romanas jai pabos,
Ji persekiot mane nustos…
Lauksiu aš tada kitos,
Ir net sapnuos nebekamuos
Tas žvilgsnis atkaklios viešnios…
Juk tai – vienatvė. Aš – meilužis jos…
Liūdnas striptizas atkakliam lietui arba
Nedrąsus visaplaunančio lietaus įsileidimas
Šįvakar toks atkaklus lietus!
Uoliai šiūruoja gatves…
O mano liūdnas, nejaukus vidus
Norėtų tą lietų pas save parsivest!
Rodos, atlapočiau, – gal palietęs
Kertes, apkerpėjusias jau, –
Lyg užėjęs į seną palėpę,
Atrastų ką seniai pamiršau?..
Bet ar lietus, beplaudamas
Tas vietas slapčiausias,
Neišplaus ir to, ką taip slėpiau, kad paliest nedrįsau?..
Per amžius jis merkia gatves
Ir širdis tų, kurie jo nebijo.
Kitus tik skėčiai per gyvenimą ves,
Nes lyja, lyja, ir lyja…
Rudeniška daina
Štai jau ir ruduo… Tie, kas paliekam
Neišskridę į šiltus kraštus,
Skleidžiame skėčius. Su jais lyg nieko.
Tik kažko širdy labai graudu…
Pried. Šalta, kai žvarbus lietus
Varva ir į žemę sminga.
Liūdna, kai gelsvus lapus
Šluoja taip negailestingai…
Taip, žinau, kad vasarų dar bus,
Kad ruduo, žiema – tai tik etapai!
Tik nupraus, nenuskandins lietus,
Tik papuoš medžius pageltę lapai…
Vis tiek liūdna, kai žvarbus lietus
Varva ir į žemę sminga.
Šalta, kai rudens rūbus
Šluoja taip negailestingai…
Tu ateik – braidysim po lapus,
Nusimesim kas nereikalinga,
Ir tegul mus prausia tas lietus –
Būsime šlapi, tačiau laimingi…
Lyja. Atkaklus lietus
Varva ir į žemę sminga…
Liūdna, kai gelsvus lapus
Šluoja taip negailestingai…
2010 08 28
Šių dienų pavasaris
Aš visą žiemą slogią nosį prieš save pakoręs
Mygtukais „bar bar bar“ – tarsi genelis – vis kaliau, tačiau,
Šiandieną saulė taip skaisti, toks šiltas šiandien oras!
Ekranas taip spindėjo, jog nieko nebmačiau!
Ir aš
Plačiai atvėriau langus – pavasarį įleidau!
Nebegalėjau išsėdėt prie lūžtančio vis „Word‘o“,
Kai toks pavasarėlis, saulutė džiugin veidus,
Kai raidėm „www“ namolio grįžta paukščių ordos!
Saulutės pasiilgęs, aš žiemą ją įgrūdau
Ekransaugin, supakavau į „.jpg“ formatą,
Bet štai – tik „hop!“ – ir ji iššoko! O tai linksmo būdo!
Ekraną paliko juodą, bet žiemai paskelbė matą.
Širdis krūtinėj spurda, daina pasaulin veržias,
Pavasaris kulniuoja, su žiedais ir su paikystėm!
Mano daina tokia skambi, kad aidi visos erčios!
Nors balso teturiu stygas, o ne „Dolby Surround System“…
Manos dainos šios paklausyt iš tolių grįžta paukščiai,
Žibuoklės smalsios galvas kelia, musės lubom ganos.
Pavasari! Tavieji tokie svaigūs aukščiai,
Kad jų neatkartos joks plazminis ekranas!
Širdis krūtinėj spurda, daina pasaulin veržias,
Pavasaris kulniuoja, gėlėm ir meile nešins,
Mano daina tokia skambi, kad aidi visos erčios!
Galbūt ir ši daina mana pasaulį kiek pagražins, a?
Tu. Auštant
Tu… Aš žinau – tu esi,
Juk kas naktį sapne aš girdžiu:
Iš toli (dar toli) tu mane vis šauki,
Kad aš grįžčiau su saule sykiu!
Kai kas naktį tamsa semia miestų gatves,
Kaip vėlė aš klajoju po jas…
Tarsi burtą žynių tavo vardą tariu:
O, kaip skaudžiai man trūksta tavęs!..
Būk! Aš ieškosiu tavęs
Dar negimusių žodžių tyloj.
Kol pasaulis miegos, aš dainuosiu tave,
Tu šypsosies toj mano dainoj…
O kai spalio nakty mane šalnos pakąs,
Ir baltai trins gyvybės ribas,
Aš pavirsiu šerkšnu ir, kai saulė tekės,
Nusileisiu į tavo rankas…
Vieno jauno mokslininko istorija
arba Kaip aš tapau mokslų daktaru
Vieną rytą nusprendžiau aš tapt mokslo vyru.
O ką – mano protas aštrus ir šviesus!
Tokie protai iš rago gausybėm nebyra…
Gaila bus jeigu talentas šitoks pražus!..
Tiktai kam patikėt savo proto grynuolį?
Kas atskleis, išugdys, tikrą vertę pažins?
Juk nevykėlis kalvis, net dirbdamas uoliai,
Gavęs medžiagą gerą tiktai sugadins…
Na, nėra ko svarstyti daug renkantis kalvę –
Juk šalia pats VU – Vieta Unikaliems!
Į geriausias rankas čia pateksiu, o gal net
Iki aukščių pakilsiu (kaip veikiant mielėms).
Štai. Įstojau. Darbuojuos. Su įtūžiu kario
Kapoju aš mokslo mįsles iš peties!
Skaičiai tik žyra… Jau jų upės. Jau marios…
Jau potvynis bus! Neramu man, išties…
Profesoriau, gelbėkit! Skaičiai kankina!
Net naktį košmaruos jie smaugia mane.
Gal magišką formulę kokią jūs žinot?
Baisiuosius skaičius pažabočiau su ja…
Ramiai, – man profesorius. – Nepanikuokim…
Nuo streso neuronai greit nyksta – blogai.
Dėsim kreivę prie kreivės, skaičiukais papuošim,
Ir štai mokslinis darbas puikiausias, matai?
Na, gerai, – aš mąstau. – Kalba gal ne ant vėjo, –
Ir aš kreivę prie kreivės lipdau ir lipdau…
Ir šitoks puikus kūrinys man išėjo,
Kad Nobelio būtų tikrai ne per daug!
Kaip tik man į šonus pradėjo baksnoti:
Brolau, nemiegok – derliaus metas – ruduo!
Ką prikasei, nešk – ant mokslo aukuro klosim,
Ir – traukis, kitiems pasilinksminti duok!
Nėr kur dingt – savo derlių aš, drebančiom rankom,
Krūvelėm dėlioju, kaspinėliais rišu,
Ir laukiu dienos tos baisiosios, kai dangų
Žiauraus teismo ugnys nušvies miražu…
(Tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė…)
Tik draugai akį merkia ir šypsos, ramina:
Gynimas, brolau – juokas. Kaip du-kart-du.
Ko klaustų, sakyk: „Tolesnių reik tyrimų…“
Ir nė mirktelt nespėsi, kaip daktaras tu!
Žinojo, ką sakė – nė mirktelt nespėjau,
Kaip… viską išdėsčiau šia daina išsamia.
Tad pakelkime taurę už Jauną Tyrėją!
Už Mokslą… ir mane – šviežią kraują jame!
2010 m. gruodis